Mieliausioji Poni mano, Karaliene dangaus,
Atsiveizėk ant manęs nevertojo žmogaus,
Prašau aš tavęs meilingai,
Ištrauk mane nelaimingą,
Poni loskava.
Neduok visiškai pražūti, Motina Dievo,
Bet vesk mane iš liūdnumo prie Sūnaus savo.
Parprašyk jį užrūstintą,
Kad iš vargų išvalnintų
Mane vargingą.
Esmu vargais sunaikintas iš jaunų dienų,
Apkalbas kenčiu šio svieto vis verksmu, vienu,
Dėlei nedorų man’ būdų,
Prašau iš Motinos cūdų.
Panos Marijos.
Stebuklinga abroze, gydai ligonius,
Trauki iš ugnies ne vieną, degančius žmones,
Kožnas prašom Tavo ženklų,
Gelbėk mumis nuo žabangų
Neprieteliškų.
O! bjaurybių griekų mano neišpažįstu,
Pridenk tada ženklu savo Škaplieriaus švento.
Kad ben būčiau išganytas,
Akim’s Tavo užmatytas,
Švenčiausia Pana.
Ir aš verkiu dūsaudamas gėrybių dangaus,
Lieju ašaras po kojų mieliausio Sūnaus.
Prašydamas toj valandoj,
Idant nebūčiau paskandoj,
Gilume peklos.
Esi dovanų pilnoji net’stok niekados,
Loskas, dovanas visiemus duodi visados.
Kožnas vienas duodam save,
Idant būtumėm pas Tave,
Dangaus linksmybėj’.
Stebuklą mes pripažinstam, kiekviens bažnyčioj,
Kada ir smerčio adynoj’ šauktis galėčiau,
Pribūk, Motina meilinga,
Duok gyvenimą garbingą,
Tavęs prašome.
Ir aš būdams vargingiausias tos loskos šaukiu,
Par malonę Sūnaus Tavo augščiausio laukiu,
Kad garbinčiau vardą Tavo,
Apverkdamas griekus savo,
Tikru gailesiu.
Garbė, šlovė Dievui Traicioj’ tegul visados,
Kuri nuo visokių vargų mumis išvaduos.
Par užtartį, Pana, Tavo
Tegul turim garbę savo
Ant amžių. Amen.