Čia tas pats, kas išmokinti pavaldinį nesileisti, kad viršininkas juo manipuliuotų; išmokinti pilietį nesileisti, kad valstybė juo manipuliuotų. Kai žmogus gyvena hierarchinėje sistemoje, ir joje hierarchiniu laipteliu stovi žemiau, jis nelabai įgalintas priemonėmis “nesileisti valdomas tos sistemos”, nes jis nuo jos tiesiogiai priklausomas ir ji pasižymi ženkliomis galiomis. Kad nesileistum manipuliuojamas sistemos, turi nuo jos nepriklausyti, kad nepriklausytum - turi nebūti jos dalis, t.y. išeiti. Tokie žingsniai sunkūs net suaugusiesiems, ką ten vaikams. Vaikas apskritai gyvena savo tėvų lauke ir yra tiesiogiai pajungtas prie to lauko ir super įtakojamas, panašiai kaip gravitacija laiko žmones ant žemės, ir su šituo dėsniu mes mažai galime pasiginčyti, tiesa? O kai vaikas jau paauglys, geriausia padėti jam racionaliai nuosekliai planuoti strategiją, kaip jis galėtų greičiau susikurti minimalią bazę keliauti į savarankišką gyvenimą atsiplėšiant nuo toksiškų tėvų. Kitas klausimas, jei tėvai išsiskyrę ir tik vienas iš jų manipuliatorius. Tokiu atveju sąmoningojo tėvo-mamos užduotis - paprastais savais žodžiais pažindinti vaiką su tinkamais/netinkamais elgesio modeliais, tokiu būdu padedant vaikui kelti emocinį intelektą, savimonę, mokyti jį aiškiai justi savo ribas. Jei vaikas gerai supažindintas su savo paties vidiniu pasauliu ir nepraradęs ryšio su juo, jis blaiviau atsirenka, su kokiu žmogum jam patinka ir tinka bendrauti, su kokiu ne, ir įgauna daugiau sąmoningumo išsakyti, kai jam kažkas nepriimtina, kalbėti apie problemas ir klausti pagalbos. Dabartinėje visuomenės sąmoningumo stadijoje tikėtis kažko daugiau - naivu. Geriau sutelkti pajėgas palaipsniui iš pagrindų reformuoti visos visuomenės kognityvinius ir funkcionavimo modelius, ugdyti jos silpną emocinį intelektą ir kelti sąmonę. Tik taip mūsų vaikai mokysis tinkamų dalykų iš suaugusių pavyzdžio, ir tik taip mažės suaugusių, kurių reikia saugotis.

Sociopatas kaip narcizas neturi empatijos, sociopatui užeina nevaldomas pyktis jam nusispjauti dėl visuomenės požiūrio į jį. Narcizui svarbi visuomenės nuomonė.