Juk būna taip - nei griaudžia, nei žaibuoja,
Tik paukščiai užsisagsto liemenes.
Trumpos nakties vėsa mums, glaudžiasi prie kojų,
O tu tyli ir negirdi manęs.
Įkvėpti nepavyksta neiškvėpus,
Bet ir kvėpuoti nėra kuo, deja.
Bejėgiai žodžiai gimsta po žydinčiomis liepom
Ir tyliai miršta lyg drugeliai ugnyje.
Brangioji, nesigūžk, jau bunda rytas
Jį ne laiku pažadinom abu
Senamiesčio stogais apsnūdęs mėnuo ritas
Ir jis, matyt, pavargo nuo kalbų.
Likime, pasislink, palik dar vietos
Ir laikui, juk jis dangiškos kilmės
Nes ten tuoj pat, kur mūsų būta ar stovėta
Užaugs žolė ir medis sušlamės
Brangioji, mūsų metas jau nuėjo,
Kaukšėdamas bebundančia gatve.
Tarp liepų įsisukęs, vasarinis vėjas,
Užklos žiedais man kelią pas tave.