Labai geras pastebėjimas. Klausant Oželytės jaučiasi išmintis ir branda, bet sprendimo nėra pabaigoje.

Butent, šneka daug, atrodo protingai, bet visiškai nepritaikoma realybėje. Tie pasakymai : as mėnesį badavau, as žinau, kad as ne kūnas. Vat kai kas tavo dukras kankins ( nevartosiu baisesnio pavyzdžio) ir tau Nijole sakys: na tavo dukra ne kūnas, ko tu čia kankiniesi, tu eik knyga paskaityk. Arba Nijole, nupjaus tau koja, kraujas tekės, be nuskausminamųjų, tada tu irgi sakyk: as ne kūnas! As tik samone. Tik va nupjovus koja, samone dažniausiai prarandam. Bet aišku, siaip tai kūnas sau, samone sau. Bajeriai vieni, prisiskaite Jungo šlamšto, ir dabar viską žino. Nežino tik kad Jungas vartojo visokius narkotikus ir su dvasiom bendravo. Čia jai jau rodosi kad Dievas per Junga pasireiškė. Visi esam pries dieva lygus, jei pasireikš Jėzui, Mohametui ar Jungui tai pasireikš ir tau. O Ozelyte niekada nedirbusi, pati sako, ji nieko neišmano, kad tikras gyvenimas ne apie idealia visuomene, tikram gyvenime reikia gyventi su visais. Ji taip myli visus žmones, kad juos nutraukia, neklauso jų nuomones, perša tik savąją. Čia ji epifanija apturėjo, tai dabar įsitikinusi, kad yra pomirtinis gyvenimas. Net nežino kas ta epifanija, ir kad i jas nereikia kreipti dėmesio. Jos nieko nereiskia. J’ai turi be abejo daug įžvalgos. Bet ir tiek klaidų, neteisingu faktų. Bet tiek susisvarbinusi, kad nebemato