Žvejyba, kaip ir kiti amatai, būdavo perduodamas iš kartos į kartą, todėl seniau būdavo visiškai įprasta visiems šeimos vyrams drauge plaukti žvejybon. Keičiantis gyvenimo būdui, tokių šeimų beveik neliko. Visgi Nidos žvejai Kazlauskai išsaugojo šią tradiciją. Trijų kartų vyrai - tėvas, sūnus ir anūkas - beveik kasdien traukia į marias. Žvejyba iki šiol jiems liko pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu.
Daugiau nei 50 metų mariose žvejojantis Alvidas Kazlauskas tikrai gali palyginti žvejybą šiandien ir anuomet - prieš pusę šimtmečio. Užaugęs Preilojoje ir nuo vaikystės pradėjęs žvejoti su kuršininkais, jis net buvo pramokęs kalbėti kuršiškai. Deja, seniesiems gyventojams išvykus į Vokietiją, viskas nugrimzdo užmarštin. Seniau ir pati žvejyba buvo kitokia, o jos mastas nepalyginamai didesnis: „Anksčiau žvejų kiek buvo - visos marios buvo prikaišiotos kuolų! Vien ant kuolų tinklus statydavom. O dar kiek vargti reikėdavo, kol kuolų tų prisigamini... Kai plaukdavome link Preilos, Pervalkos, tai mariose jų miškas būdavo! Dar iš anos pusės priplaukdavo ir statydavo... Anksčiau, kai būdavo daug žvejų, burtus traukdavom, kad nusistatytume žvejybos vietas. Ant popieriuko surašydavom vietas, ir kurią ištrauki - ta tavo. Šiandien burtų jau nebereikia traukti - vietų atsirado daug, gaudyklių mažai, tai draugiškai pasidalinam. Dauguma perėjo prie žvejybos valtimis - žvejoja po vieną ar dviese... Nelaikau to žvejyba. Tik laiko praleidimas, papildomas uždarbis. Daug kas čia dirba ir kitus darbus. Mes likome vieninteliai dirbantys vien tik žvejyboje.“