Kuršių nerijos savitumą galime patirti visomis savo juslėmis - ji pakeri išskirtiniais vaizdais, bet ne mažesnį vaidmenį vaidina skoniai ir kvapai. Šiltuoju metų laiku pamario gyvenvietėse galima užuosti švelnų rūkomos žuvies dūmą. Šį vietinį delikatesą yra pamėgę tiek vietiniai gyventojai, tiek svečiai, o kai kuriems atostogos pajūryje neįsivaizduojamos be jo. Kuršių nerijos žvejai žuvį rūkė nuo seno. Tradicijos nyksta, technologijos kinta, o marių žuvį rūkyklose vis dažniau keičia egzotinės rūšys. Apie tai, kaip prisitaikoma prie naujovių ir šiandieninių iššūkių kalbamės su neringiškiais, kuriems žuvies rūkymas tapo pragyvenimo šaltiniu.
Preiliškis Rimantas Lubys su žmona Vita jau daugiau nei trisdešimt metų mus džiugina šviežia, ką tik iš rūkyklos ištraukta žuvimi. Darbas nelengvas - tenka keltis prieš aušrą, kad viskas būtų paruošta prieš pasirodant pirmiesiems klientams. Viską jie daro savomis rankomis - išvalo žuvis, padruskina ir paskanina savo sukurtu prieskonių mišiniu, o baigus rūkyti, Vita pati česnaku ištrina kiekvieną žuvelę. Seniau pats Rimantas kasdien plaukdavo į marias ir rūkydavo tik savo sugautą žuvį. Dabar tiek žuvį rūkančių, tiek ją žvejojančių lieka vis mažiau: „Preiloje tik trise rūkome žuvį, o buvome aštuoni. Žvejoja tik viena įmonėlė, praktiškai, viena šeima.“
Kokias žuvis dažniausiai galime pamatyti Kuršių nerijos pamaryje esančiose rūkyklose? Pas Rimantą populiariausios - karšiai ir skumbrės. „Aš stengiuosi rūkyti visą Kuršių marių žuvį - lydeką, starkį, ungurį, ešeriuką, ožką.... Atvežtines - skumbrę, jūros ešerį ir kalmarą - pradėjome rūkyti, nes žmonės pradėjo to prašyti. Seniesiems vasarotojams šio krašto žuvis neabejotinai yra karšis, o jaunimui reikia egzotinių. Tas pačias skumbres mes turbūt paskutiniai pradėjome rūkyti, nes visais laikais stangiausi rūkyti tik marių žuvį, vietinę.