Vėjo malūnai nėra vien statiniai miltams malti. Jie Lietuvos lygumų kraštovaizdžio druska ir istorijos liudininkai. Mojuodami savo plačiais sparnais jie pagyvindavo romantinį įspūdį, užvaldydavo erdvę. Stovėdami atokiau nuo gyvenviečių, atrodydavo vieniši, bet galingi, visa jėga pasitikdavo šiaurinį vėją. Miesteliuose, tarsi nujausdami savo vertę, vėjo malūnai aukščiu dažnai drįsdavo rungtis net su bažnyčiomis. Nuo Pirmojo pasaulinio karo nauji malūnai mažai kur buvo statomi. Jie dažniausiai perkeliami, kai kurie net į trečią ar ketvirtą vietą. Šiandien labai retas dar turi kuo mojuoti. O jei ir turi - nėra ko sukti. Rekomenduotina, kol dar malūnai visai nesunyko, juos aplankyti, nes pvz. visame Suvalkijos regione yra išlikęs vienas vienintelis malūnas su autentiška technologine įranga - tai Vištyčio vėjo malūnas.