Iki 1940 birželio, kai Lietuvoje patekėjo Stalino saulė, didžiausias lietuvių administracijos rūpestis buvo sulietuvinti teatrus, pakeisti pavadinimus ir įvesti lietuviškus subtitrus. Prasidėjęs Vokietijos-SSRS karas laikinai nutraukė Vilniaus kino teatrų veiklą, bet greitai praūžęs frontas leido atnaujinti kultūrinį gyvenimą, taip pat ir kino teatrų veiklą. Okupacinė nacių valdžia suprato kino filmų reikšmę masėms ir galimybes panaudoti kiną savo propagandos reikmėms. Vokiečiams perėmus kino gyvenimą į savo rankas, Lietuvos kino teatrai tapo vokiškosios kultūros ir propagandos sklaidos centrais. Iš kino teatrų repertuarų buvo išimta visa, kas neatitiko nacių interesų ir į kasdienius seansus įtraukta naujausia vokiška kino produkcija.