Ketvirtasis siaurųjų geležinkelių tinklo raidos etapas - tai ilgas 50 metų tarybinės valdžios valdymo Lietuvoje laikotarpis, prasidėjęs 1940 metų vasarą. Šiuo laikotarpiu Lietuva, kartu ir jos siaurųjų geležinkelių tinklas buvo įjungtas į Tarybų Sąjungos sudėtį ir pritaikytas jos strateginiams - ekonominiams interesams. Pasibaigus antrajam Pasauliniam karui Lietuvoje prasidėjo siaurųjų geležinkelių ardymo laikotarpis. Dalis siaurųjų geležinkelių ruožų buvo perdirbta į plačiojo geležinkelio ruožus tai: Šiauliai - Panevėžys, Utena - Švenčionėliai, dauguma kitų ruožų buvo tiesiog išardyti arba uždaryti kaip antai Utena - Rubikiai, Joniškėlis - Žeimelis ir kiti. Tokie siaurojo geležinkelio naikinimo veiksmai buvo įtakoti tuometinės valdžios ūkio politikos, kai daugiausia dėmesio ir finansų buvo skiriama tranzitiniems plačiojo geležinkelio ruožams, turintiems strateginę reikšmę, o vietiniam ūkiui ir pramonei aptarnauti buvo finansuojamas automobilių transportas.